Tomas K rašo :
Po kelių foto sekmadienį žadėjau pasidalinti šiek tiek įspūdžių apie turiningai praleistą savaitgalį. O konkrečiau apie LKKA išgyvenimo II lygį.
Daug nepasakosiu, bo Mama daugiau niekada į kiemą neleis, o ir detalių nebais noriu sakyt, ka kitiem įdomums liktų.
Gaila, jog negaliu tarpe tarp teksto įkelti nuotraukų, būtų aiškiau, bet pamėginam ir taip. Taigi, penktadienio vakaras. Normalūs vyrai pakeliui namo užvažinėja į alaus skyrius, Pakeliui prigriebia ausyčių, duonelės ir viso kito gėrio. Tuo tarpu keletas tokių panašių į mane kraunasi šmutkes ir vakarėjant pajuda link Ruklos. Kalbant apie šmutkes - maisto tarp jų nėra, alaus irgi... Nu žodž, pradžia nebloga. Jau sutemus susitinkam prie Ruklos dalinio. Atmosfera puiki: picų pristatymo mašinos tik spėja suktis, taksi srautas praktiškai nesustoja, o prie viso šito sužinome, jog visą savaitę vyksta taktinės pratybos. Karinė technika zuja pirmyn, atgal ir instruktoriai su džiaugsmu praneša, kad liūdna miškuose nebus.
Apie 22 val susirenka paskutiniai miegaliai. Nuskamba fanfaros ale "nu ką, varom" ir pirmoji užduotis. Nors kai pagalvoji šūdą ką čia užduotis - išsikrauti visas šmutkes lauk iš savo kuprinių ant žemės. Išdidžiai pristatoma naujausio hipsterių mados klyksmo kuprinė - bulviamaišis. Ten vienoje iš foto turėtumėte ją matyti. Bet ten jau paturbinta - su rėmu
Skambant motyvuojantiems Ričardo ir Nerijaus balsams "šito nesidėk, to negalima, šitą palik" kuprinės pasidaro žiauriai lengvos. Maladiec instruktoriai, rūpinasi nuo pat pradžių ka nepavargtumėm. Sąraše buvo parašyta pasiimti 1.5l vandens butelį. Nu tai visi sąžiningai tą ir pasiėmėm. Ir tuoj gaunam lietuvių kalbos pamokėlę - butelį tai reiškia tuščią butelį, juk nebuvo parašyta su vandeniu. Nu fain, bulviamaišis, oi, t.y. kuprinė da lengvesnė tapo. Po tokios malonios įžangos visi draugiškai pasitikrinam kur Šiaurinė žvaigždė (giedra giedra naktis, į šalta kaip šiknoj) ir pasiėmę maišus bei persimetę juos per petį patraukiam kaip Kalėdų Seneliai (nu gerai, buva šaikoj i dvi Senelės (mana krašte vadinamas Fiejom) į mišką. Čia nier ką daug pasakot: aini aini kol ateini į klasę. A klase pas chebrą moderni - su multimedija i visokiais tikrais dalykais. Su grynu oru i labai patogiais suoliukais (ant viena rastą gal net keli vyrai susiest). I prasided pamokas. Pirma pamoka taikluma: be detalių (kad visko neišpasakočiau), bet esmė tokia - jei esi klišs tai liksi be batų i darysies juos iš to, ką kiti buomžai palika į ką pakeliui radai. Aš toks biški klišs tai likau be viena batą. Bet buva i tokių katrie vyžas abejas turieja darytis
Judam toliau. Antra pamoka apie vandenį, greitas kuojas i vidurių stiprumą. Dar prieš tai labai rafinuotu būdu Instruktoriai visus mumis sudalina į lygias komandas. Tai va dabar tos komandos pradies varžytis. Gaunam užduotį parsinešt iš upelia vandens kuris yra maždaug ta kryptim i tada susikurt laužą bei tą vandenį užsivirinus susipilt atgal į butelius i gertuves nes čia bus mūsų vanduo ateičiai. Ta komanda, katra pirma su vandeniu parbieg atgaun batus. Nu ką, starts: kalam dugną link upelia. Naktis, vieni su vyžom, kiti su pusiau vyžom, bet visi išsilaksta. Į nesvarbu ka upelis maždaug ta kryptim - visi kal skirtingom. Dabiegam iki upelia pirmi - mana vyža neatlaikė tempa i išsiardė pakeliui, bet negi čia esmė - svarbu pirmi. Greit pildom buteliuis į varom atgal. Parvarom, a ten vieni jau stov. Tipo, jie pirmi. Mes iškart į razborkes, tipo nes iš ten anie sieme. Instruktoriai akmeniniu veidu aiškin: ne mūsų reikals, anie parvarė pirmi, batus atgaun jie. Dabar paklausit a prie kuo čia vidurių stiprums tada? Nu Instruktoriai sakė, ka jeigu anie sieme ne iš ano upelia tai pasitikrins vidurių stiprumą. Mūsų vanduo buva gers, aš į tuliką ajau tik pirmadienį.
Nu ką, laužiukus visi be problemų pasikūrė, vandenį užsivirė į jau beveik buvom pasiruošę judiet toliau, bet čia gavom dar vieną užduotį - pasiruošt maistą. Nepykit, bet detalių nepasakosiu. Finals toks, ka maista turiejom. Pilni katiliukai vištienas.
Toliau, kai jau normalūs vyrai po kokių 3l alaus į bobikių paniurkyma sapnuoj antrą sapną mes gaunam pruogą geriau susipažint su apylinkiem poligona. Į ka būtų įdomiau turim surinkt 9 taškus. Nu aišku ka be kompasa i be žemielapia. Su jais tai kiekviens ofisinis klerks rastų. A mum saka: va pirms tašks. Matai kur? Nu matau. Tai va - še poperiuka nu į pieštuką. Jeigu nori pasipaišyk čia ką nuori i davai į trasą. Kai rasi tą tašką ten rasi nuorodą į kitą tašką. Visi aišku mes gudrūs - klausom, akikiem mirksim i galvuojam kai pavarysim su telefonų fotikais. Čia Rička su Nerijum paruoda kokie anie yr Šerlokai Holmsai į susirinkę visų telefus taip supakuoj, ka aš sava acipakavau tik sekmadienį dieną.
A klausiat pagal ką orientavomės - nu taigi labai lengva: pagal Šiaurinę žvaigždę į pagal žingsnių puoras. Reik prisipažint ka mums viens kvadrats miške taip patika, ka mūsų komanda po jį ratus suka kokias 3 su viršum valandas..... Bet jau kai supratam ka nei kebabines nei makdaką ten nier tai tada labai greit varem rinktis kitų taškų. Finale atiejom paskutiniai apie 11.30val šeštadienio ryto. O ką reišk ateit paskutiniam??? Tai reišk, ka statai patį sunkiausią šalašą - tipį..... Da iki dabar prisimenu kaip nuoširdžiai Rička parode vietą į saka "Tipis". Tie, katrie nežina kas yr tipis i kaip jis statoms nesivarginkit ieškodami. Ten apačioj yr pora nuotraukų su juo. Viena iš įšorės, kita iš vidaus. Dėkui fatagrafui, katras išsipakava telefą ir padarė keletą kadrų. Ta nuotrauka kur iš vidaus tai matos gertuvė ir buteliai sudėti šalia laužo. Spiekit kodiel? Aha, nes vanduo žiauriai greit užšąl, a gerti vistiek noris...
Jo, tipio viduje yr kurenams laužas i miegi šalia jo. Būn šilt (bent jau teoriškai).
Tai pypinomies mes su tuo tipiu nežinau kiek laika, bet pastatiem spieju gerai, nes Instruktoriai pagyrė (sakė " nu nieko, nieko gavos" ). Taip atėjo šeštadienio popietė. Ir gavom valgyt - net po vieną morką. Buva žiauriai skani muorką, nežinau iš kur jie tokių gerų gaun.
Aha, nu ką, šeštadienio poipietė, saulė vakarop, būstą tik tik speijom pastatyt, malkų irgi biški speijom pasiroganizuot. Bet pavalgyt maisto, kurį susiorganizavom prieš tai naktį nespiejom, nes mūsų šaunieji instruktoriai pranešė: "susirenkam kuprines ir susitinkam ten ir ten". Ateinam, kiekvienas gaunam po 6m virves karabiną ir komandą: "o dabar pasivaikščiosim pagal azimutą". Pasvaičiojom.... Finale po kokių 2 val atsidūrėm Rukloje ant skardžio ties Nerim. O ten visa laba apie 40m atstumo nuo vieno gala iki kita i po apačia gilėjantis skardis link upės. Toj vietoj kur reik persikelt gylis gal apie 12m. Man tuo momentu kankorėžiiai susitraukė taip, ka įlinda į vidų. Rička su Nerijum sako: pasidarom apraišus ir pirmyn. Bent jau man tada i baigies visi bajeriai. Šalta žiauriai, vėjas pūtė kaip pablūdęs, nuovargis kal prie žemės (šeštadienio vakars, o mes dar nemiegoję nuo to kai viskas prasidėjo penktadienį). Bet pasirinkima nier - arba varai, arba varai namo. Prieš mane persikeliantis žmogelis žiauriai varga. Man keltis už jo. Motyvacija krita taip, kad net kalbiet nebesinorėja. O čia Nerijus maloniai saka: "nu ką, pirmyn". I tada prisiminiau: ką, aš ne bachūriuks iš Pietina, ką, aš regbia nežaidžiau??!!!". Ne tokius bajerius esu praejies. I su ta mintim varau per skardi pasikabines ant virves. I tik giridžu - o da biški, i visks. Tik po to kažkuodiel nevalingai labai visas kūns drebieja pora minučių. Perkėla įveika. UHU !!! Kels namo. Vėl pagal azimutą. Pakeliui vanduo iš upelia ii kitos gamtos grožybės (pelkės ir pan). Pareinam į stovyklavietę. Instruktoriai išdidžiai sako: viskas, poilsis iki ryta, dabar užsikuriat ugnį, darotes valgyt i miegot. A, tik viena maža detalė - ugnį kuriatės medis į medį būdu. Rimtai???? Čia gi blogiu už blogai.... Pasidaryt lentelę, gražtą ir visi kiti bajeriai. Aha, rimtai. Ir jau kai komanda kūrikų būn pasiruošus i mėgint uždegt tai turi pasikviest žiuri narius: gerbiamus Nerijų ir Ričardą. Na, kai mes jau pribrendom ir pasikvietėm tai galiu pasakyti tik vieną - chebra juodai gerai moka motyvuot
"tai galvoji, kad čia iš šito užsidegs". "nu nu, nežinau kada jūs čia taip užsidegsit". Žodžiu klausaisi i širdis dainuoj
FInale, apie 1 val nakties jau kai užsikūriem aš noriejau tik atitirpint vandenį, ka galiečiau jo šilto atsigert i miegot". Apie maistą net pagalvot negaliejau. Laužą kūrenom pakaitom būdiedami, biški degė, biški nelabai, bet ryto sulaukiem. Biškį po 7 visi išsiritinom lauk, ir čia žavusis ugnies tests: be detalių, kad neatimt kitiem malonumo (kurie nutars dalyvaut II lygyje). Pas mus šlaikė visi
Po to pamokos apie tai kaip reikėtų medžioti, kad išgyventi - spąstai. Ka geriau įsisavint - visi gaunam užduotį: sukonstruot patiems. Padarom.
Ir čia pasigirsta liūdnas instruktorių balsas: "susirenkam viską ir renkamės ten ir ten". Panašu, jog artėja pabaiga. Susirenkam. Taip, sveikinimai, patarimai, foto atminčiai ir atgal link civilizacijos, link mašinų. Ten atiduodam savo kuprines, persimetam viską atgal ir namo.
Parvažiuoju, atsisuku vandens kraną, įsipilu pilną stiklinę. Geriu ir suprantu, kad tai ką jaučiu dabar gali suprasti tiek tiek, kurie buvo su manimi kartu paskutines dvi paras.
Bajeriai bajeriais, bet noriu pasakyti nuoširdų vyrišką AČIŪ Ričardui ir Nerijui už visa tai. Už patarimus, už dalijimąsi patirtimi, už juokelius, paprastumą, nesusireikšminimą ir buvimą savimi. Jūs verti pagarbos.