Žvaigždžių keliais Molėtuose 2011 09 02/04 Sena tiesa, kad gražiausi ir įsimintiniausi įspūdžiai gimsta ekspromte ir netikėtume pasitvirtino ir šį kartą, kelionės į „Duonos sodybą“ metu! Apie šią išvyką dviračiais į tikrą kaimo (!) sodybą išgirdau iš bičiulio likus maždaug savaitei iki starto, o galutinai susidėliojau prioritetus ir apsisprendžiau likus tik dienai. Susimečiau į bagažinę dviratį, palapinę, miegmaišį, būtiniausius daiktus ir penktadienio pavakare, netrukus po darbo, išlėkiau į nežinią:) Į nežinią, nes žinojau tik, kad bus kaimas, dviračiai ir naktinis žygis jais į etnokosmologijos muziejų. Daugiau nieko. Kelionės žavesys ir grožis prasidėjo jau važiuojant į vietą. Gamta, dangus, laukai, miškai ir visa aplinka kerėjo savo spalvų ir formų magija. Debesys su besileidžiančios saulės spalvų palėte piešė fantastiškas figuras danguje, o medžių, kalvų ir krūmų šešėliai laukuose skambiais akordais tam pritarė. Su kiekvienu kilometru augo nekantrumo ir euforijos įtampa, norėjosi kuo greičiau pamatyti ir pajusti vietą, nuo kur prasidės nuotykių savaitgalis:) Pagaliau Duonos sodyba! Jau temsta, po kiemą zuja anksčiau atvažiavę, dar nepažįstami, komandos nariai. Senų obelų sodo pašonėje matau seną kluoną, medinių rąstų trobą, šulinį, pievą, kurioje jau nužiurėjau vietą palapinei. Iš karto pajutau jaukumo ir bendrumo atmosferą. Rankų paspaudimai, šypsenos, klausimai kaip atvažiavom, vardų pristatymas, kurie dėl jaudulio ir euforijos pro vieną ausį ieina, pro kitą išeina... Kol dar nesutemo galutinai, susirenčiau palapinę, keliais nereikšmingais patarimais padedu iškilti kitai šalia ir vakarėlis prasidėjo!!! Sodybos šeimininkų svetingai raginamas žengiu per aukštą slenkstį ir žemas duris į trobą. Priemenėje jau grūdasi apie dešimt žygiui paruoštų dviračių. Bet žygis dar tik rytoj, šį vakarą laukia pažintys su komanda ir nepakartojama kaimiška vakarienė. Žengiu į trobos vidų. Senovinis pečius, virtuvėlė, ilgas, per visą kambarį stalas, šventųjų paveikslai ant sienos ir besirenkantys svečiai. Ilgai netrukus jau stalas nusėstas žmonių ir vakarienė paruošta:) Gal nuo čia ir prasidėjo mano, ant asfalto užaugusio miestiečio, prisilietimas prie to, kur visų mūsų šaknys... Tai paprasti, bet tuo pačiu labai stiprūs išgyvenimai. Nors mūsų buvo kone trisdešimt, vienas kito nepažįstančių žmonių, bet širdyje apsigyveno jaukumas ir šiluma. Iš kur tai? Kodėl? Manau viskas paprastame, bet seniai pamirštame stebūkle, mūsų bendroje praeityje, šaknyse, kurias atgaivino šeiminkų svetingumas ir nuoširdumas, pečiuje kepta ruginė duona ir ką tik pamelžtas pienas, gintarinis medus ir karštas, vel tame pačiame pečiūje keptas bulvių plokštainis. Senų rąstų kvapas ir obelų šakos už lango. Tai paprasti ir tuo pačiu užburiantys dalykai. Pavakarieniavus visi žiūrėjome krepšinio varžybas po atviru, žvaigždėm nusėtu, dangumi. Ilgai bendravom, ir kvatojom. Bet galiausiai po truputi išsiskirstėme miegoti. O miegui vietos pasirinkti buvo per akis:) Palapinėse, kluone ant šieno, troboj. Rytas prasidėjo pasisveikinimu su vištomis, kurios garsiu kudakavimu išvertė mane iš palapinės. Keli gilūs gurkšniai tyro vėsaus ryto oro, basų kojų proceduros rasotoje žolėje ir kūną bei sielą atgaivinantis prausimasis prie šulinio lediniu vandeniu. Nuoširdžiai rekomenduoju! O toliau viskas įgavo pagreitį. Kaimiški pusryčiai, pasiruošimas kelionei dviračiais, trumpas pasitarimas ir visi vedini jaunosios gidės Eglės patraukėme į dienos žygį po apylinkes Kamastos žiedu. Jaučio odos neužteks viskam aprašyti. Mynėm visais įmanomais keliais, nuo pelkių iki asfalto. Kilom į kalnus ir lėkėme į pakalnes. Aplankėme visas sodybas ir ūkius. Teko lėkti į visas puses nuo užpykusių bičių. Ne vienas paskui kasėsi sugeltas vietas. Tačiau tai niekis, įgeltus skaudulius su kaupu kompensavo bitininkų vaišės medumi, sūriu ir agurkais. Gal tik vaikystėje teko pajusti tą tikrą, naturalų skonį ir kvapą. Net susimąsčiau, ar nevertėtų keltis gyventi į kaimą? Pavyzdį matėme. Sunku patikėti, bet lankėmės fermoje, kur kuo puikiausiai ūkininkauja jauna tikrų miestiečių pora. Jis - stilingas lyg iš prabangaus vakarėlio vilnietis, o ji - dėl meilės jam, top modelio figuros kaunietė atvykusi paskui jį auginti karvių ir avių:) Pasirodo viskas įmanoma, jei tik nori ir sieki. Grįžus į sodybą mūsų jau laukė soti vakarienė, dūminė kaimo pirtis ir įdomi paskaita apie kelionę į Tadžikiją ir Fanų kalnus. Pasakojimui šarmo suteikė tai, jog paskaita vyko sename kluone žiūrint skaidres. Kelionės žavesį kiek aptemdė vienos žygeivės nesekmingas kritimas nuo dviračio. Kaip neužilgo paaiškėjo, neapseitas be rankos lūžio. Vienok žygeivės optimizmas ir ryžtas skelbė, jog tai tik laikinas negalavimas, neturintis jokios įtakos norui toliau dalyvauti panašiose išvykose:) Truputi pasistiprinę, nusiprausę pirtyje ir pailsėją pradėjome ruoštis naktiniai savaitgalio daliai, išvykai po žvaigždėmis į etnokosmologijos muziejų. Aptarę saugumo taisykles, susikabinę visus turimus atšvaitus bei pasipuošę kelininkų liemenėmis, pajudėjome tikslo link. Trumpas šviesos takelis, gluminanti tamsa, pavienių šunų keliantis triukšmas... Pirmosios 15 minučių buvo bauginančios ir nejaukios. Bet netrukus pajutau komandos dvasią ir nuoširdų vienas kito palaikymą. Taip besišnekučiuodami, belenktyniaudami ir gaudydami vieni kitus net nepajutome kaip privažiavome tikslą, nors kelionė truko šiek tiek ilgiau nei dvi valandas. Tvarkingai sustatę dviračius, visi puolėme ieškoti karštos kavos. Tai reiškia, kad net ir minant buvo šiek tiek vėsoka. Kiek apšilę išgirdome kvietimą pakilti į muziejų. Ten mus pasitiko labai malonaus balso šeimininkas. Pasimėgavę jo balsu ir puikiu reginiu pro teleskopo akį, po pustantros valandos vėl sėdome ant dviračių. Atgal mynti buvo dar smagiau. Kolektyvas pajuto tikrą kolektyviškumo dvasią ir važiavo buryje. Rūko lašiukai kuteno veidą ir tuo pačiu maloniai gaivino. Pusiaukelėje stabtelėjome pasistiprinti karštais sumuštiniais bei arbata. Įkvėpę oro, prisotinto bendzino kolonėlės kvapo, riedėjome toliau. Netrukus pradėjo brėkšti. Lengvas dangaus raudonis atvėrė puikius vaizdus: dar kelias ryškiasnes žvaigždes besimaudančias ežerų atspindžiuose... Kaimo trobų siluetus... Ir šlapią asfalto dangą... Taip besimėgaudami draugija ir vaizdais privažiavome sodybą. Tvarkingai susistatę dviračius išsivirėme arbatos ir be galo smagiai pračiauškėjome iki ryto, t.y. vieni beveik jau budinosi, o mes dar tik ėjome miegot. Rytas prabėgo gan greitai, nes net nepastebėjau kaip daugelis išsiskirtė. Žiūrėk čia vieni atsisveikina, čia kiti... Taip likom visai nedidelis būrelis bendraminčių nusprendusių šiek tiek pasimėgauti karšta saule ir sodybos svetingumu. Išgėrę po dar vieną puodelį kavos su šviežiu pienu, pasidalinę šviežiais įspūdžiais atsisveikinome ir mes.
-- Jungtiniai žygeivių prisiminimai
|