Atgal į LKA KK puslapį Dabar yra 2024-03-28, 22:23

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 09:10 
Atsijungęs
Keliautojų keliautojas
Keliautojų keliautojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2010-10-28, 09:26
Pranešimai: 5996
Miestas: Vilnius
Vardas Pavardė: Rolandas L
Ainė Ramonaitė. Kodėl kraštotyra ir žygeivystė buvo antisovietinė veikla?
2013-08-07
*Rubrikose:* Politika » Komentarai ir pokalbiai LUX/jauniems » Žinau
Atmintis » Gyvoji istorija

*VU TSPMI studentų laikraštis „Post Scriptum“, Nr. 17*

Vakariečiai arba sovietinės tikrovės nepatyrusi naujoji karta pačiose
posovietinėse šalyse sovietinę visuomenę linkusi matyti kaip vientisą prie
režimo prisitaikiusių žmonių masę arba, geriausiu atveju, visumą atskirų
(ir atskirtų) individų, vienumoje sprendžiančių moralines
prisitaikymo/pasipriešinimo režimui dilemas. Visi žino keleto garsių
disidentų pavardes, tačiau tikriausiai laiko juos pavieniais herojiško
elgesio pavyzdžiais bendroje prisitaikėliškoje visuomenėje. Iš vakarietiškų
knygų žinome, jog socialistinėse šalyse, o ypač pačioje Sovietų Sąjungoje,
nebuvo (nes tiesiog negalėjo būti pagal totalitarizmo apibrėžimą)
savarankiškai besiorganizuojančios visuomenės, buvo sutraukyti žmonių
socialiniai ryšiai ir užgniaužta bet kokio socialinio pliuralizmo apraiška.
Tačiau ar iš tiesų taip?

Įdėmus žvilgsnis į sovietinės Lietuvos visuomenės struktūrą atskleidžia
kiek kitokį vaizdą. Sovietinė visuomenė nebuvo vientisa ir nebuvo visiškai
atomizuota. Sovietinėje Lietuvoje egzistavo keli judėjimai, sudarę aiškią
alternatyvą dominuojančiai kultūrai: tai vakarietiškos jaunimo subkultūros
(hipiai, pankai, metalistai ir pan.), katalikiškasis pogrindinis judėjimas
ir etnokultūrinis sąjūdis, kuriam galima priskirti glaudžiai tarpusavyje
susipynusius žygeivių, ramuviečių ir folkloristų tinklus. Kaip tik apie
pastarąjį – bene gausiausią – judėjimą ir yra šis straipsnis, kuriame
nepretenduojant į teorinius apibendrinimus tiesiog pristatomas šis
judėjimas ir jo reikšmė.

*Etnokultūrinis sąjūdis sovietmečiu*

Plačiai po Lietuvą nusidriekusį tinklą, kurį dabartiniai antropologai
įvardija kaip etnokultūrinę subkultūrą, sudarė daug įvairių formalių ir
neformalių organizacijų: žygeivių klubų (žymiausi iš jų buvo Vilniaus
universiteto žygeivių klubas ir Kauno politechnikos instituto žygeivių
klubas „Ąžuolas“), kraštotyrinių būrelių (visų pirma žymioji Vilniaus
miesto Ramuva bei Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva), folkloro
ansamblių, kitokių saviveiklinių grupių ir tiesiog draugų ratelių. Juos
tarpusavyje siejo tam tikros simbolinės praktikos ir patirtys bei
neįvardijamas, bet akivaizdus opozicinis santykis su režimu – tam tikra
antisisteminė moralinė laikysena. Nepaisant kai kurių akivaizdžiai
pagoniškų kultūrinių elementų, etnokultūrinis judėjimas turėjo gana
glaudžius ryšius su katalikišku pogrindžiu: nemažai žygeivių ir ramuviečių
prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios Kronikos ir kitos pogrindinės literatūros
platinimo, dalis žmonių tuo pačiu metu priklausė Eucharistijos bičiuliams,
Blaivybės sąjūdžiui.

Bandant užčiuopti idėjinį šio judėjimo pagrindą, lengviausia būtų
šabloniškai jį įvardyti kaip tautiškumo puoselėjimą, savo etnokultūrinių
šaknų paieškas. Tačiau dažnai žmonės į šį judėjimą įsitraukdavo ne tiek dėl
tautinių pažiūrų, kiek ieškodami tikro autentiško dvasinio patyrimo, kuris
leistų išsivaduoti iš slegiančios sovietinės realybės, grįstos dirbtinumu
ir veidmainiavimu. Tai buvo tarsi bandymas susikurti kitokį pasaulį su
kitomis vertybėmis, artimumu ir pasitikėjimu tarp žmonių. Kaip teigia
liudininkai, buvo siekis „pasidaryti sau erdvės, kurioje tu gali normaliai
gyventi. Nes tuose ramuvos vakarėliuose tikrai buvo gera, žygiuose būdavo
gerai. Tai būdavo ir bendravimas toks tikras, pakankamai autentiškas. (…)
Aš, pavyzdžiui, per Sąjūdžio mitingus patirdavau tą patį, ką ramuvoje, tik
ten būdavo 8 – 9 žmonių tarpe.“ *(Paulius Subačius, R. Širvytės interviu,
2007 05 21, R. Širvytės bakalauro darbas „Ramuvos“ sąjūdis: ištakos,
tapatybė, veikla“, darbo vadovas N. Šepetys, 2008)* „Tas pats buvimas toje
kompanijoj „vežė“* (Saulius Pikšrys, interviu su autore, 2010 07 01)*.

*Dainavimo ritualas*

Gana ryški jungiamoji grandis, tam tikra vienijanti praktika buvo senovinių
liaudies dainų dainavimas. Daugelis kalbintų judėjimo dalyvių (su keletu
išimčių) pripažįsta, jog iki įsijungiant į kraštotyrinį judėjimą jų
santykis su liaudies dainomis buvo geriausiu atveju indiferentiškas, jeigu
ne neigiamas. Liaudies dainos atrodė nuobodžios ir svetimos. Labai retai
kas buvo girdėjęs autentiškų, neharmonizuotų dainų, o dar mažiau kas pats
mokėjo jas dainuoti. Tačiau palengva šios „egzotiškos“ per ekspedicijas bei
vieniems iš kitų išmokstamos dainos tapo savotišku vienijančiu kultūriniu
kodu, leidžiančiu atpažinti savo „subkultūros“ narius. Dainuojama buvo
visur: žygiuose prie laužo, ekspedicijose, šventėse, pasisėdėjimuose pas ką
nors namuose. Pats dainavimo ritualas, į kurį įsijungdavo visi, net ir
neturintys balso ar klausos, buvo labai svarbus. Kaip pasakoja Algirdas
Patackas, „Nors aš pats dainuoti visai nemoku ir neturiu klausos. Daina yra
labai rimtas dalykas. (…) Kai rinkdavomės mano kambaryje, atvažiuodavo mus
pamokyti dzūkų dainininkas Petras Zalanskas (vienas iš garsiausių Lietuvoje
liaudies dainų pateikėjų – A.R.). Būdavo, aš, kaipšeimininkas, bruzdu,
arbatą nešioju, o jis klausia: „Kas čia toks laksto?“. Sako: „Čia
šeimininkas.“ „Tai tegu sėda ir dainuoja – negali būti jokio klausytojo,
jokio lakstytojo. Dainoje nėra klausytojų.“ „Tai sėdi ir niūki kažką po
nosim… Bet jeigu savaitę nepadainuoji, nepasibūni, tai kažko trūksta. Rasos
šventėje turėjai kasmet pabūti ir kas savaitę padainuoti, pabūti su savais,
pasibūt“ – geras žodis … Bet tai buvo labai tikra, labai…“ *(Liaudies
kultūra, 2008, Nr. 1, p. 49)*

Šis folklorinis judėjimas neturėjo nieko bendro su oficialiais tarybiniais
liaudies dainų ir šokių ansambliais, tokiais kaip „Lietuva“. Jie buvo
idėjinė šio judėjimo priešingybė – stilizuota pseudo liaudiška kultūra,
skirta „liaudies valdžios“ šlovinimui: „Mes nekentėm „Lietuvos“ ansamblio,
nekentėm tų visų liaudies ansamblių, išprievartautų.“* (Antanas Gudelis, R.
Širvytės interviu, 2007 06 11, opt. cit.)*. Todėl buvo stengiamasi vengti
bet kokių sąsajų ir išorinio panašumo: „Mes buvom svarstę su draugais, kas
buvo tas Ramuvos nusiteikimas, pavyzdžiui, neorganizuoti jokių vakaronių su
tautiniais rūbais. Būdavo ten segė kokia žalvarinė, bet tautinių rūbų – ne.
O kodėl? O todėl, kad „Lietuvos“ ansamblis su tautiniais rūbais…“ *(P.
Subačius, R. Širvytės interviu, 2007 05 21, opt. cit.)*.

*Universitetas ant kojų*

Kita veikla, kuri vienijo ne tik žygeivius, bet ir ramuviečius, ir kitus,
net ir jokioms formalioms struktūroms nepriklausančius šio kultūrinio
judėjimo žmones buvo keliavimas. Keliaujama buvo ir po Lietuvą – pėsčiomis,
baidarėmis, slidėmis – ir po Sovietų Sąjungą (daugiausia kalnus) – Kaukazą,
Tian Šanį, Sajanus, Pamyrą. Daugelis kelionių dalyvių pasakoja, jog jie
gyveno „nuo vieno žygio iki kito“. Keliavimas turėjo keleriopą prasmę.
Kopimas į kalnus ekstremaliomis sąlygomis, kur, Vladimiro Visockio
žodžiais, gali pasitikėti tik savimi pačiu ir šalia esančiu draugu,
priverčia nusiimti dirbtinumo kaukes ir patirti autentiško tikrumo jausmą
bei moralinę bendrystę. „Kai tu išeini į žygį (…) ten nepavaidinsi.“
*(Gediminas
Ilgūnas, paskaita Mokytojų namuose, 2010 m. kovo 12 d.)*. Tik sudėtingame
žygyje patikrintu žmogumi buvo galima iki galo pasitikėti (nors ir tarp
žygeivių būta žmonių, kuriuos žygio draugai įtaria bendradarbiavus su KGB).

Žygių po Lietuvą tikslas buvo kitoks: „atrasti, pažinti, išsaugoti iš
gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš
bendravimo su žmonėmis.“ *(Vidmantas Povilionis, Liaudies kultūra, 2007,
Nr. 6, p. 49)*. Žygeivystė, A. Patacko žodžiais tariant, buvo savotiškas
„universitetas ant kojų“. „Žygeivystės tokia, sakyčiau, filosofija buvo –
ne tik keliauti ir „tusavotis“, kaip pritiko jaunimui, bet tuo pačiu ir
mėginti organizuoti sovietmečiu, sakyčiau, tokį tylų pasipriešinimą, vien
tuo, kad patiems šviestis ir šviesti tuos, kas ateina pas mus. Būdavo tokie
poilsiniai žygiai, paprastai organizuojami savaitgaliais, kur išeidavom į
vieną ar kitą vietovę, bet išeidavom pasiruošę – kas istorinio,
kraštotyrinio tose vietose yra buvę. Kiekvienas turėjo užduotį – pasiruošt
apie kažką ir papasakot visiems. Ir tokia mintis būdavo, kas buvo
draudžiama kalbėt apie tikrą istoriją – ne tą sovietinę sugalvotą, bet kaip
iš tikrųjų buvo - kad tai nepasimirštų, perduot iš lūpų į lūpas, ir tuo
pačiu organizuoti kaip ir tokį savotišką švietimą.“ *(S. Pikšrys, interviu
su autore, 2010 07 01)*. Keliaudami žygeiviai pamatydavo kitokią tikrovę
nei būdavo oficialiai pateikiama: beatodairiškai teršiamą gamtą, sugriautus
istorinius paminklus, išgirsdavo žmonių pasakojimus apie tremtį ir kitus
sovietmečiu nutylimus dalykus. Tai keitė supratimą ir formavo
antisistemines pažiūras.

*„Paralelinis polius“ Lietuvoje?*

Trečias dalykas, kuris vienijo judėjimo žmones, buvo tam tikras nerašytas
moralinis kodeksas. Nei žygiuose, nei kraštotyrinėse ekspedicijose,
vakaronėse, šventėse nebuvo rūkoma, nebuvo geriami alkoholiniai gėrimai.
Kaip pasakoja Gediminas Ilgūnas, būdamas žygio vadu, jis viduryje kelionės
į Vladivastoką parsiųsdino aštuonis iš dvylikos komandos narių namo, nes
rado juos traukinyje pasistačiusius butelį vyno. Pagal žygeivių principus
tai buvo nepateisinama. Žygeivystės principų dalis buvo solidarumas,
pagalba artimui – ar žygio draugui, ar kelionėje sutiktam kaimo žmogui – ir
žalioji gyvensena. Šie principai taip pat kilo kaip intuityvus
pasipriešinimas moralę, gamtą, žmonių santykius naikinančiai sistemai ir
noras sukurti kultūrinę alternatyvą.

Šis judėjimas nebuvo disidentinis, keliantis tikslą sugriauti sistemą. Jo
siekis buvo atsiriboti nuo režimo, „praplėsti kalėjimo sienas“, išlaikyti
žmogišką orumą iškreiptoje demoralizuotoje sistemoje: „Mes tiesiog norėjom
domėtis ir gyventi taip, o valdžia mums trukdė, ne mes jai trukdėm.
Visuomenėje tokie dariniai, struktūros, jaunimo susirinkimai, kur negeria,
neturi žalingų įpročių, nerūko žolės, nepaleistuvauja, tai reikėtų
džiaugtis, o pasirodo… Kai mus klausinėdavo KGB, kad mes, per Rasą negeriam
net alaus, tai jie žiūrėjo labai įtariai ir labai neigiamai. Nes mes
nebuvom jų valdomi – va aš dabar pagalvojau.“* (Birutė Burauskaitė, R.
Širvytės interviu, 2007 06 20, opt. cit.)*. „Mūsų buvo tokia nuostata –
nepriimt šitos sovietiškos tikrovės. Šiaip fiziškai, buitiškai priverstas
esi vis tiek būt, dalyvaut – troleibusais važinėt tai reikia ir panašiai.
Bet joje nedalyvaut intelektualiai, dvasiškai ir kaip nors kitaip.“ *(A.
Patackas, interviu su autore, 2010 06 11)*.

Šie liudijimai apie dvasinę to meto jauseną, savo veiksmų prasmę ir
straipsnyje aptarti keli konkretūs bendruomeninio veikimo pavyzdžiai
leidžia (galbūt kiek per drąsiai) teigti Lietuvoje egzistavus, čekų
disidento Vaclovo Bendos terminais kalbant, „paralelinį polių“ –
alternatyvią visuomenę su savo moraliniu kodeksu ir neblogai išvystyta
nuosava kultūros, švietimo, informacijos sistema. Sunku kiekybiškai
įvertinti, kiek žmonių galėjo priklausyti šiam „paraleliniam poliui“,
tačiau grubiai skaičiuojant jį galėjo sudaryti nuo kelių iki keliasdešimt
tūkstančių žmonių, išsklidusių per visą Lietuvą, bet išlaikančių ryšį. Kaip
teigia disidentas V. Povilionis: „Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai
pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę
bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietuvos vietoje
galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bet kokios pagalbos ar paramos.“ *(V.
Povilionis, Liaudies kultūra, 2007 m., nr. 6, p. 49)*.

*Nuo etnokultūrinio judėjimo iki Lietuvos Sąjūdžio*

Etnokultūrinio judėjimo apogėjus neabejotinai buvo XX a. 7 dešimtmečio
pabaigoje, kai prasidėjo garsiosios Rasos šventės Kernavėje, įsikūrė
Vilniaus miesto Ramuva, o po didžiuosius Lietuvos miestus išplitę žygeiviai
rengė precedento neturinčias, valdžios nesankcionuotas masines akcijas,
tokias kaip milžinkapio supylimas Stepono Dariaus gimtinėje 1969 m. Po
kelerių pakilimo metų šį judėjimą buvo pabandyta užslopinti: buvo uždaryta
Vilniaus miesto Ramuva, Vilniaus turistų klubo žygeivių sekcija, suimtas
kaunietis žygeivis Vidmantas Povilionis, Ramuvos idėjinis lyderis Jonas
Trinkūnas pašalintas iš universiteto. Tačiau bendruomenė neiširo, o tiesiog
pakeitė veikimo taktiką: Rasos šventės buvo organizuojamos kitose vietose
ir tapo mažiau masiškos, žygeivių sąskrydžiai vyko slapta, Vilniaus Ramuvos
ir žygeivių bendruomenė įkūrė „Dainos“ klubą, kuris, išvarytas iš
Profsąjungų rūmų, rinkdavosi kitur, pavyzdžiui, bendrabučio kambaryje pas
A. Patacką. Dalis ramuviečių pasklido po sparčiai besikuriančius
folklorinius ansamblius, pradėtas rengti „Skamba, skamba kankliai“
festivalis, tapęs kasmetiniais „atlaidais“ kiekvienam etnokultūrinės
subkultūros nariui.

Devinto dešimtmečio pabaigoje, daugelio dalyvių teigimu, etnokultūrinis
judėjimas tapo vienu iš reikšmingiausių persitvarkymo Sąjūdžio galios
šaltinių. Ryškiaus etnokultūrinio judėjimo ryšiai buvo su Sąjūdžiu Kaune –
A. Patackas ir V. Povilionis tapo vienais iš Kauno Sąjūdžio grupės lyderių,
„Ąžuolo“ žygeivių Sauliaus Griciaus ir Sauliaus Pikšrio iniciatyva buvo
įsteigtas žaliųjų klubas „Atgaja“ Kaune, ištisos žygeivių sekcijos
užsiregistravo kaip Sąjūdžio rėmimo grupės. Tarp garsiausių Sąjūdžio
iniciatyvinės grupės ar Vilniaus žaliųjų klubo „Žemyna“ narių daug žygeivių
ir kraštotyrininkų nepamatysime (ryškiausia jungtis turbūt būtų Ramuvos
ekspedicijose dalyvaudavęs Romualdas Ozolas bei „Talkos“ klubo lyderis,
folkloristas Gintaras Songaila), tačiau būtent etnokultūrinio judėjimo
dalyviai, kaip galima spėti, sudarė pagrindinę jėgą pirmuosiuose masiniuose
mitinguose ir ėmė kurti Sąjūdžio rėmimo grupes visoje Lietuvoje.

_________________
Laikas praleistas gamtoje neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę.

www.storasdviratis.lt


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 11:42 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2012-07-13, 08:49
Pranešimai: 676
Miestas: Biržai
Vardas Pavardė: Violeta P
Čia ne įdomybė, o mūsų istorija. VUŽK dabar jau gerokai pasikeitęs. Dabartiniai pirmakursiai sovietmečio jau nežino, tačiau kai kas yra likę ir nuo tų senų (sovietinių) laikų.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 11:50 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas

Užsiregistravo: 2010-11-11, 16:21
Pranešimai: 385
Vardas Pavardė: Paulius Z
Pats Šidiškis iš anų laikų dar likęs, žiemą dažną savaitgalį jį galima sutikti šeštadieniniame ~8.30 Turmanto traukinyje su krūvele "fuksų" :-)


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 12:48 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2012-07-13, 08:49
Pranešimai: 676
Miestas: Biržai
Vardas Pavardė: Violeta P
Paulius rašė:
Pats Šidiškis iš anų laikų dar likęs, žiemą dažną savaitgalį jį galima sutikti šeštadieniniame ~8.30 Turmanto traukinyje su krūvele "fuksų" :-)


Būtent :D
Jis šaunuolis, reikia pasakyt.


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 13:14 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas

Užsiregistravo: 2010-11-11, 16:21
Pranešimai: 385
Vardas Pavardė: Paulius Z
Violeta rašė:
Paulius rašė:
Būtent :D
Jis šaunuolis, reikia pasakyt.

Mažumėlę "paplaukęs" (kaip ir priklauso bastūnams su stažu), bet vienas šitokį frontą laiko :shock: ... Yra tekę kažkada beklajojant netyčiom pro jo Pakarvinę sliūkint... sutikau ir strigau neplanuotai mažumėlę prie žygeiviško folkloro, anų laikų atsiminimų ir viso kito ;)


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 13:55 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2013-03-11, 19:35
Pranešimai: 178
Vardas Pavardė: Inga R.
Paulius rašė:
Pats Šidiškis iš anų laikų dar likęs, žiemą dažną savaitgalį jį galima sutikti šeštadieniniame ~8.30 Turmanto traukinyje su krūvele "fuksų" :-)



O as su tuo Sidiskiu daug zygiu esu apkeliavus :) papriestarauciau, kad fuksu ten labai mazai buna, daznniausiai ir VU studentu mazuma, visi prijauciantys yra laukiami ir gan margas klajokliu kolektyvas susidaro. Ilgiems nuobodiems saltos ziemos savaitgaliams - pats geriausias budas prasiblaskyti ir pasiblaskyti po apylinkes, ypac turint slides :)


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 14:50 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas

Užsiregistravo: 2010-11-11, 16:21
Pranešimai: 385
Vardas Pavardė: Paulius Z
"Fuksai" čia tik kaip bendrinė sąvoka, žinau, kad daug įvairiausio jaunimo aplink jį buriasi :-). Vieną rytą traukinyje jiems braunantis su slidėmis per vagoną, kažkas iš keleivių visai nuoširdžiai pusbalsiu šūktelėjo: "Žiūrėkit - Gendalfas su savo hobitais!" :)


Į viršų
 Aprašymas  
 
StandartinėParašytas: 2013-08-07, 14:55 
Atsijungęs
Keliautojas
Keliautojas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 2013-03-11, 19:35
Pranešimai: 178
Vardas Pavardė: Inga R.
Paulius rašė:
"Fuksai" čia tik kaip bendrinė sąvoka, žinau, kad daug įvairiausio jaunimo aplink jį buriasi :-). Vieną rytą traukinyje jiems braunantis su slidėmis per vagoną, kažkas iš keleivių visai nuoširdžiai pusbalsiu šūktelėjo: "Žiūrėkit - Gendalfas su savo hobitais!" :)


:lol: :lol: :lol:


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 8 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 13 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į:  
cron
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007